Didžioji ugniažolė — Chelidonium majus L.

Šeima. AGUONINIAI — PAPAVERACEAE

Didžioji ugniažolė — Chelidonium majus L.
Didžioji ugniažolė — Chelidonium majus L.

Didžioji ugniažolė yra daugiametis 30—100 cm aukščio žolinis augalas. Jo stiebas — stačias, šakotas, plaukuotas, kartais plikas.  Šaknis — liemeninė, geltona. Lapai — giliai plunksniškai suskaldyti į 5—7 apvalias arba kiaušiniškas skiltis. Apatiniai lapai — su kotais, viršutiniai — beveik bekočiai. Jų viršutinė pusė žalia, o apatinė — pilkšvai žalsva. Žiedynas — skėtiškas. Vainiklapiai — ryškiai geltoni. Vaisius — į ankštarą panaši dviskyrė dėžutė. Sėklos — juodos, pailgos. Žydi gegužės—rugsėjo mėnesiais.

[products limit="3"]

Ugniažolė auga Europoje, Kaukaze, Vakarų ir Rytų Sibire, Mongolijoje, Kinijoje, Šiaurės Amerikoje ir kitur. Auga ir Lietuvoje: šiukšlynuose, pakrūmėse, upių pakrantėse, patvoriuose, soduose, daržuose.

Vaistinei žaliavai pjaunama žydinti antžeminė augalo dalis. Džiovinama gerai vėdinamose, nuo saulės apsaugotose patalpose arba dirbtinėje džiovykloje ne aukštesnėje kaip 35 °C temperatūroje. Gerai išdžiūvusi žaliava yra žalia, aitraus kvapo, kartaus ir deginančio skonio. Tinkamai laikant, ją galima vartoti trejus metus.

Vaistinėje žaliavoje yra daugiau kaip 20 įvairios cheminės struktūros alkaloidų (0,4—2,3%): chelidonino, berberino, cheleritrino, protopino ir kt, organinių rūgščių (obuolių, citrinos, gintaro chelidono ir kt.), eterinio aliejaus, karotino (14,9 mg% ), vitamino C (171 mg% ), saponinų, gleivių, pektinų, sakų, raugų ir mineralinių medžiagų, flavonoidų (3,85% ) — rutino, kemferolio, kvercetino. Daugiausia alkaloidų ir kitų veikliųjų medžiagų ugniažolė sukaupia butonizacijos ir žydėjimo fazėje.

Medicininėje literatūroje rašoma, kad ugniažolės galeniniais preparatais gydoma dizenterija, virusinės ligos, grybeliai. Sutrinto augalo košele, antpilu ir sultimis gydomos tulžies ir kepenų ligos, storosios ir tiesiosios žarnos polipai, paradontozė, psoriazė, egzema, odos tuberkuliozė, podagra, prideginamos karpos. Ugniažolės yra „Enterosanal” ir „Plantazan B” preparatų sudėtyje (tepale karpoms gydyti).

Įvairių šalių žmonės ugniažolės nuoviru, užpilu, sultimis ir milteliais gydo grybelines odos ligas, egzemą, opas, psoriazę, nudegimus, furunkulus, niežus, nuospaudas.

Prancūzijoje ir kitur ugniažolė taikoma kaip stimuliuojantis, vidurius laisvinantis ir šlapimą varantis vaistas.

Armėnijoje ugniažolės sultimis gydoma trachoma, Baltarusijoje — skrandžio, kepenų ir tulžies ligos. Ugniažolė laisvina vidurius, malšina skausmą, atpalaiduoja spazmus, skatina šlapimo išskyrimą. Ja galima gydyti ir gyvulius, taip pat vartojama kaip insekticidinė priemonė prieš sodų ir daržų kenkėjus.

Ugniažolė naudojama kosmetikai. Jos užpilo yra losjono „Biorema” sudėtyje. Šis losjonas vartojamas nuo šlakų. Ugniažolės alkaloidų yra tepalo „Chelifungin” sudėtyje. Šiuo tepalu gydomas odos uždegimas ir grybelinės odos ligos.

Atsiminkite: ugniažolė — nuodingas augalas, todėl prieš vartojant reikia pasitarti su gydytoju.

Previous Post

Dėmėtasis rūgtis — Polygonum persicaria L.

Next Post

Didžioji varnalėša — Arctium lappa L.

Related Posts